Kaip „Opel Frontera“ atgimė ir kodėl ji gali jus nustebinti

Kai automobilių gamintojas bando prikviesti iš praeities garsų vardą, dažniausiai gauname kažką, kas atrodo retro, skamba kaip viešųjų ryšių triukas ir važiuoja taip, lyg būtų kompromiso rezultatas. Tačiau ne visada. Kartais atsiranda modelis, kuris yra kur kas daugiau nei tiesiog pašildytas užkandis su atpažįstama emblema. „Opel Frontera“, kadaise pravardžiuotas „vargšo Range Rover“, sugrįžta. Tik dabar tai jau ne tas tvirtas, rėminės konstrukcijos visureigis, kuriuo jūsų dėdė 90-aisiais mėgo purvinti padangas. Šįkart – tai automobilis, kurį mielai reklamuotų jo anūkas mieste, netgi „TikTok“ platformoje.

„Frontera“ jau nebe ta miškų ir žvyro kelių karalienė, kurią prieš porą dešimtmečių matydavome Europos pardavimų viršūnėse. Šiuolaikinė „Frontera“ – tai mieste gyvenantis personažas su sportbačiais ir marškinėliais, kuris girdėjo apie alpinistų nuotykius, bet mieliau renkasi prekybos centro aikštelę, kur didžiausias iššūkis – siaura vieta automobiliui pastatyti.

Vadinti tai „nauja versija“ – netikslu. Ši „Frontera“ – tarsi filmo perdirbinys: tas pats vardas, kita istorija, naujas žanras ir, tikėtina, kitokia auditorija. Ankstesnė karta galėjo tempti valtį, pasiūlydavo patogią sėdynę ir buvo žinoma dėl to, kad dažnai būdavo pavagiama vos per savaitę po įsigijimo. Naujoji „Frontera“ kelia kitą klausimą: „Ar ji turi tą pačią platformą kaip „Peugeot“?“ Taip – ir ne tik platformą. Čia susitinka prancūziška technika ir vokiškas ženklas, siekiant užkariauti šeimų simpatijas.

Ar tai blogai? Ir taip, ir ne. Tikri bekelės entuziastai gali pasijausti, lyg užsisakė šonkauliukų, o gavo veganišką mėsainį. Tačiau daugumai, o jų gerokai daugiau, „Frontera“ siūlo beveik viską, ko reikia: ji erdvi, turi išskirtinumo, o elektrinė versija leis pasirodyti ūkininkų turguje su švaria sąžine.

Trumpai tariant, 2025-ųjų „Frontera“ – tarsi buvusi roko žvaigždė, dabar vilkinti kaklaraištį ir dirbanti nekilnojamojo turto srityje: nebe tokia charizmatiška ar maištinga, bet galbūt labiau tinkanti, nei manėme. Ir tikrai nebe pagrindinis vagių taikinys – dėl visai kitų priežasčių.

Naujoji „Frontera“ nenori būti kukli. Ji trokšta dėmesio. Nors tai ne „Range Rover“ ar net „Subaru Outback“ lygio visureigis, jos laikysena kupina pasitikėjimo – lyg ką tik būtų įveikusi pelkę, nors iš tikrųjų dažniau stovi miesto kvartaluose su daugkartinio naudojimo kavos puodeliu rankoje.

Dizainas atitinka naująją „Opel“ tendenciją „Bold and Pure“. Tai reiškia veidą, tvirtą kaip vokiškas boksininkas, bet linijas – švarias kaip skandinaviški baldai. Priekyje dominuoja dabar jau atpažįstama „Opel Vizor“ grotelė, kuri tarsi antakiai dengia siaurus LED žibintus, skvarbiai stebinčius automobilių aikštelėje. Centre – naujas plokščias juodas „Blitz“ logotipas, kuris GS versijoje be chromo, taip gerai įsilieja, kad beveik nepastebimas – subtilus akibrokštas tiems, kurie mėgsta demonstruoti ženklus.

Priekinis buferis – trapecijos formos, suteikiantis automobiliui ryžtingumo. Juodi apsauginiai elementai prideda šiokio tokio visureigiui būdingo tvirtumo, o plastikinės arkų ir slenksčių apsaugos sufleruoja, kad „Frontera“ nebijo žvyro, net jei gilus purvas jau per daug.

Iš šono „Frontera“ atrodo kampuota ir dėžutė – tai paveldėta iš „Crossland“. Tačiau išskirtinis C statramstis vizualiai atskiria galą ir sukuria siluetą, kuris iš tolo gali priminti mažą „Land Rover“ – jei esate optimistas arba aprasoję akiniai. Raumeningos presuotos linijos ant variklio dangčio tarsi rodo, kad dizaineriai nesvetimi sporto salei. Tiesi stogo linija sufleruoja trečios sėdynių eilės galimybę, bet išlaiko kompaktiškumą ir tvarką – kaip kruopščiai išlyginta marškinėliai su kišenėje gulinčiu nenaudojamu žemėlapiu.

Gale – praktiškumas: didelis bagažinės dangtis ir L formos žibintai suteikia dviejų lygių išvaizdą, lyg „Volvo“ būtų prisidėjęs prie dizaino, nors, galbūt, kiek per skandinavišką „Opel“ skoniui. Stogo spoileris santūrus – kaip dėdė, kuris nemėgsta šokti, bet nepraleidžia nė vienų vestuvių.

GS komplektacija viską pakelia į kitą lygį: dviejų spalvų kėbulas, 17 colių ratlankiai, juodi akcentai ir bandymas sukurti prabangesnį įspūdį. Ir dar – „botago“ antena. Taip, 2025 metais. Pasaulyje, kur net kavos aparatai turi WiFi, „Fronteros“ stogą puošia detalė, kuri tikriausiai nulūš pirmame plovykloje. Lyg viskas padaryta teisingai, o tada kažkas užsimovė kojines ant sportbačių.

Salonas primena gerai įrengtą, praktišką loftą – viskas sukurta naudotis, o ne demonstruoti, ir tai – komplimentas. „Frontera“ nebando būti tuo, kuo nėra; jos vidus praktiškas, apgalvotas ir funkcionalus. Kaip vokiškas įrankis: gal ne pats gražiausias, bet patikimas, kai kiti jau paveda.

Pirmiausia pastebėsite „Pure Panel“ – dvi 10 colių skaitmenines ekranus (2025 metais!). Prietaisų skydelis pateikia aiškią, tikslią informaciją be nereikalingų triukų. Infotainment ekranas šiek tiek pasuktas į vairuotoją, grafika ryški, animacijos sklandžios, o hibridinių režimų spalvinis kodavimas – balta standartui, mėlyna elektrai – prideda nuotaikos be papildomų žaisliukų.

Viena iš didžiausių „Fronteros“ dorybių – mygtukai. Tikri, tradiciniai, fiziniai valdikliai, o ne vien stikliniai paviršiai, kuriuos tenka braukti važiuojant. Klimato kontrolės mygtukai – aiškūs, šalia vairo yra perjungikliai, pvz., perspėjimo dėl greičio išjungimui dar prieš prarandant kantrybę. Viskas praktiška.

Medžiagos daugiausia kietas plastikas, bet kokybiškai apdirbtas ir surinktas – ne pigus, o tvirtas, kaip savarankiškai surinkta spinta, kuri nebraška. Smulkios detalės – elastingos juostelės prie puodelių laikiklių, „Flex-strap“ konsolėje planšetei ar pietų dėžutei laikyti. Akivaizdu, kad kažkas į tokias smulkmenas įdėjo pastangų.

„Intelli-Seat“ priekinės sėdynės sukurtos ilgoms kelionėms, kai kuriose versijose apmušalai – iš perdirbtų medžiagų, kas puikiai dera „žalios, bet ne pigios“ pozicionavimui. Vairuotojo sėdynė reguliuojama, bet keleivio – be aukščio reguliavimo, tad aukštesni nei 185 cm keleiviai gali pasijusti kaip tanko vadas parade. Centrinis tunelis prie kojų gana žemas, tad tenka spausti kojas prie kietos briaunos – nepatogu. Vieninteliai minkšti paviršiai – ranktūriai ant durų, bet ir jie po trijų valandų nebepasirodo ypatingai patogūs.

Dėtuvių netrūksta: kišenės duryse, daiktadėžė, paslėpti sprendimai. USB jungtys visur, o vėsinama belaidžio krovimo vieta rodo, kad inžinieriai pagalvojo apie kasdienybę. Gale – daug vietos keliams ir galvai, žemas tunelis leidžia patogiai sėdėti viduryje. Yra skaitymo lemputės ir laikikliai, bet nėra galinių ventiliacijos angų – vasarą gali būti kiek karšta.

Bagažinė – 460 litrų, nuleidus sėdynes – iki 1 600 litrų. Dugnas reguliuojamas, slenkstis žemas – net močiutė galės įkelti arbūzą be nugaros skausmo.

„Opel“ paprastai siūlo dvi komplektacijas: Edition ir GS. Net Edition siūlo daugiau nei tikėtumeisi už ekonominės klasės kainą: telefono laikiklis ir 10 colių ekranas – standartas. GS – viskas, ko norite: CarPlay, navigacija, klimato kontrolė, garso sistema, kuri bent jau stengiasi skambėti gerai.

Yra keletas keistų sprendimų. Užvedimo raktas suka užvedimo spynelę kaip 2005-aisiais; pasukus, užvedimas užtrunka, lyg spaustum mygtuką, tik be mygtuko. Langų valdymas: nuleidžiant pakanka vieno paspaudimo, bet keliant reikia laikyti nuspaudus. PSA grupės jungikliai primena sandėlio likučius. Tai ne kritinės bėdos, o labiau priminimas, kad kaina prasideda nuo 23 tūkst. eurų, tad kompromisų neišvengta.

Jei senoji „Frontera“ reiškė šiurkštų, dūmus leidžiantį dyzelį, tai naujoji tyliai veikia su šiuolaikine, išmanesne technika. Ne alpinistas, o miesto SUV, kopiantis technologijų laiptais ir galvojantis apie ekologiją.

Dvi hibridinės jėgainės, abiejose – „Stellantis“ 1,2 l trijų cilindrų benzininis variklis su 48 V hibridine sistema. Skirtingai nei „mild hybrid“, čia elektrinis variklis, integruotas į pavarų dėžę, aktyviai padeda. 21 kW elektrinė dalis gali atrodyti kukli, bet mieste jaučiamas papildomas žvalumas.

Šešių pavarų dvigubos sankabos automatas veikia taip sklandžiai, kad kai kurie didesni prekių ženklai galėtų rausti. Tiek Hybrid 100, tiek galingesnis Hybrid 136/145 turi tą pačią sistemą, bet patogumui verta rinktis stipresnį. 145 AG, 0–100 km/h per 9,1 s – sportinis automobilis tai ne, bet klasės konkurentų tarpe – vienas greičiausių. Įspūdinga, kad hibridas startuoja beveik kaip elektrinis – ypač mieste, kur benzininis variklis ilsisi, o elektrinis atlieka darbą. Iki pusės maršrutų mieste galima nuvažiuoti elektra – ir tai ne tik reklaminių brošiūrų pažadas.

Vairuojant „Frontera“ neapsimeta sportiškumu. Komfortiškai sureguliuota pakaba sugeria duobes tarsi ramus šeimos tėvas: be skubos, be streso, oriai. Posūkiuose – šiek tiek lingavimo, bet ne per daug, o vairo sistema – nei per lengva, nei žaislinė, prognozuojama ir maloni. Neutralumas išlieka net ir smarkiau spaudžiant – tai gero balanso ir inžinerijos ženklas.

Yra ir elektrinė „Frontera“. Jei hibridas – tylus biuro darbuotojas, EV – tas pats žmogus po jogos stovyklos ir avižų pieno atradimo. 83 kW (113 AG), iki 100 km/h per 12 s – ne greičio rekordas, bet čia esmė ne ta. „Frontera Electric“ – tiems, kuriems nereikia skubėti, norintiems važiuoti tyliai ir be emisijų. 43,8 kWh baterija leidžia nuvažiuoti apie 305 km – pakanka miestui ir priemiesčiui. Didelės talpos baterija su 400+ km bus vėliau. EV versija dar tylesnė ir stabilesnė dėl žemai įrengtos baterijos.

Hibridų sąnaudos oficialiai 5,2–5,3 l/100 km, realybėje – apie 6 l/100 km, kas B segmento SUV yra puikus rezultatas. Magistralėje – kiek didesnės.

Išgirdus „saugumas“ ir „B segmento SUV“, prieš akis iškyla pigus plastikas, dvi oro pagalvės ir viltis. Tačiau naujoji „Opel“ siūlo gausybę šiuolaikinių saugumo technologijų – net bazinėse versijose: automatinis avarinis stabdymas, atpažįstantis automobilius ir pėsčiuosius, eismo juostos palaikymas su švelniu vairo įsikišimu, vairuotojo nuovargio stebėjimas. Yra adaptyvi kruizo kontrolė su greičio ženklų atpažinimu. Visa tai – standartas.

GS prideda dar daugiau: davikliai priekyje ir gale, aklosios zonos perspėjimas, galinio vaizdo kamera, lietaus ir šviesos jutikliai, pilnas pagalbinių sistemų paketas. „Stellantis“ taupė ne čia, kur svarbiausia.

Yra ir trūkumų: galinė centrinė sėdynė neturi galvos atramos, tad labiau tinka vaikui, kuprinei ar atkakliam giminaičiui. Galinė kamera galėtų būti ryškesnė – primena ankstyvų skaitmeninių fotoaparatų kokybę. Tačiau esminiai dalykai – teisingi: 12V lizdas bagažinėje šaltkrepšiui ar griliui, plačiai atsidarančios galinės durys patogiam vaikiškos kėdutės tvirtinimui.

„Frontera“ pagaminta ant „Stellantis“ patikrintos platformos. Euro NCAP įvertinimo dar nėra, tačiau visos prielaidos keturiems ar penkiems žvaigždutėms egzistuoja. Konstrukcija standi, vystymas šiuolaikiškas, elektronika moderni – net jei vairuotojas išsiblaškytų, automobilis padės.

Tarp konkurentų – „Dacia Duster“ ir „Jogger“ – pigesni apie 5 tūkst. eurų, bet mažiau įrengti, „Toyota Yaris Cross“ – brangesnis apie 3 tūkst. eurų. „Frontera“ turi savo stipriąsias puses: „Dacia“ tvirtumas ne visiems prie širdies, o „Yaris Cross“ išvaizda – diskutuotina. Tad „Frontera“ ras savo nišą.

Dar yra „Citroën C3 Aircross“ – „Fronteros“ platformos brolis. Tos pačios mechanikos, bet minkštesnė pakaba, žaisminga išvaizda ir dar taupesnis vidus. Jis pigesnis, jei pasirinksite tik benziną. „Citroën“ – kaip pietų atostogos: smagu, jei nuotaika lengva ir lūkesčiai nedideli. „Frontera“ pasirengusi darbui, rudeniniam orui ir rimtesniam vairuotojui.

Ieškantiems praktiško, gerai suprojektuoto ir įperkamo šeimos SUV, kuris nenulinks nosies, bet ir nepaliks abejingo, „Frontera“ pasirengusi – su kaklaraiščiu ir sandalais.

Fronteros stiprybės:
- Erdvė ir universalumas: penkiems suaugusiems patogu, bagažinė (460–1 600 l) lenkia konkurentus.
- Hibridinė technika: ekonomiška, bet žvali. Mieste važiuoja elektra, užmiestyje neatsilieka.
- Komfortas ir valdymas: pakaba sugeria duobes geriau nei kai kurie brangesni modeliai. Vairas pakankamai tikslus.
- Šiuolaikinis, bet paprastas salonas: fiziniai mygtukai, du 10 colių ekranai GS versijoje, logiškas išdėstymas.
- Kaina ir įranga: nuo 22 900 € (hibridas) ir apie 26 390 € (elektrinis), siūlo daugiau nei dauguma konkurentų už panašią kainą.
- Saugumas: bazinėse versijose – avarinis stabdymas, juostos palaikymas, vairuotojo stebėjimas, šešios oro pagalvės. GS – dar daugiau funkcijų.
- Dizainas: „Bold and Pure“ – akį traukiantis, bet neperkrautas. Kapoto linijos ir „Vizor“ grotelės suteikia charakterio.
- Išmanūs sprendimai: „Flex-strap“, elastingi puodelių laikikliai, dviejų lygių bagažinė, infotainment valdymas telefonu rodo, kad dizaineriai galvojo apie vartotoją.

Ką verta žinoti:
- Kietas plastikas viduje: patvarus, bet konkurentai, pvz., „Renault Captur“, siūlo jaukesnius salonus.
- Senosios mokyklos detalės: rakto užvedimas ir langų valdymas primena, kad čia vertė svarbiau už naujoves.
- Triukšmas: trijų cilindrų variklis pagarsėja akseleruojant – ne kritiškai, bet girdima.
- Tik priekiniai varomieji ratai: miesto SUV tinka, bet seniems Fronteros 4x4 gerbėjams – nusivylimas.
- Bazinė versija be centrinio ekrano: informacinės sistemos funkcijas perima išmanusis telefonas – tiks ne visiems.

Būtent šis paradoksalus tvirtumo, praktiškumo ir skoningo dizaino derinys yra tikroji „Fronteros“ stiprybė. Ispaniškas vardas „Frontera“ reiškia „siena“. O ši „Opel“ iš tiesų perstumia ribas – ne revoliucija, bet pakankamai, kad tai būtų svarbu.