Vasariška kaitra, asfaltas ir optinės apgaulės: ar šiuolaikinis automobilis tiki miražais?

Daugelis esame susidūrę su tuo liepos karštyje: tolumoje ant kelio mirguliuoja tarsi balutė. Žinome, kad tai tik optinė apgaulė. Įkaitęs asfaltas ir sluoksniuotas oras laužia šviesą, todėl akys mato vandenį ten, kur jo nėra. Žmogaus smegenys galiausiai supranta, kas vyksta, tačiau kaip elgiasi automobiliai, kurių „akys“ – kameros ir jutikliai?

Skirtingai nei vairuotojai, mašininio matymo algoritmai nepatiria iliuzijų. Kameros fiksuoja šviesą taip, kaip ji krinta, todėl jos taip pat užfiksuoja ryškią dėmę ant asfalto. Ar ši dėmė bus laikoma pavojumi, priklauso nuo dirbtinio intelekto, valdančio sistemą. Mašininio mokymosi modeliai mokomi atskirti vandens paviršiaus atspindžius nuo sauso asfalto tekstūros, analizuodami spalvą, kontrastą ir simetriją. Jie taip pat lygina kadrus iš eilės: tikros balos lieka vietoje, o miražas tolsta ar išsikraipo artėjant automobiliui.

Dar svarbesnis yra jutiklių palyginimas. Radaras ir LiDAR nemato miražo, nes nėra jokio fizinio objekto. Tai leidžia sistemai greitai patvirtinti, kad kelyje nėra nieko, dėl ko reikėtų staigiai stabdyti.

Aukštesnio lygio autonominio vairavimo sistemose sprendimas tampa sudėtingesnis. Ar sistema turėtų sulėtinti, įspėti vairuotoją ar tiesiog važiuoti per tariamą balą? Svarbus kontekstas: kaip elgiasi kiti automobiliai, ar matyti purslai, kokį atspindžio raštą sukuria dėmė. Tai tampa tikimybių žaidimu – sistema vertina savo pasitikėjimą diagnoze ir atitinkamai koreguoja veiksmus.

Galiausiai, miražai ant įkaitusių kelių autonominėms sistemoms nėra spąstai, tačiau jie primena, kad net pažangiausias automobilis pasaulį mato kitaip nei žmogus. Jis tik skaičiuoja tikimybes ir viliasi, kad lygtis bus teisinga.