Kai elektrinės svajonės susiduria su realybe: 2025-ųjų pabudimas

Dar prieš metus atrodė, kad vidaus degimo varikliai jau paskutinį kartą burzgia gatvėse, o pasaulis skuba į šviesią, akumuliatoriais varomą ateitį. Tačiau 2025-ųjų pavasarį nuotaikos gerokai atvėsusios – revoliuciją keičia realybės patikra.

Naujausia pasaulinė KPMG apklausa, kurioje dalyvavo daugiau nei 910 aukščiausio lygio automobilių pramonės vadovų, nuleido šaltą dušą tiems, kurie dar gyveno elektrinio optimizmo nuotaikomis. 2023-iaisiais prognozės žėrėjo – iki 2030 metų elektromobiliai turėjo užimti net 70% pasaulinės rinkos. Dabar ši dalis, be jokių ceremonijų, perpus sumažinta. Naujausias vidurkis? Kuklūs 40% – ir tai be hibridų.

Visame pasaulyje kliūtys skirtingos, bet jų esmė ta pati. Indijoje įkrovimo infrastruktūros tiek trūksta, kad įkrauti elektromobilį prilygtų bandymui įjungti iPhone į kokoso riešutą. Brazilija stato ant biokuro – baterijų etapą iš esmės praleidžia ir pila cukranendres tiesiai į „baką“. Japonijoje vis dar karaliauja hibridai ir vandenilis, o ličio jonų baterijos sutinkamos su tokiu atsargumu, koks paprastai būdingas britiškoms orų prognozėms žiemą.

JAV gamintojai garsiai kalba apie 30% elektromobilių rinkos dalį. Tačiau paklausus jų salonų darbuotojų, išgirstume kur kas blaivesnį vertinimą: 22% jau būtų riba. Kodėl? Nes vartotojai nekantrūs laukti 30 minučių „papildymo“, kai gali tiesiog pasipildyti degalų ir iškart važiuoti toliau.

Ir dar – dramblio dydžio ličio kasykla kambaryje. Pusė apklaustų vadovų nerimauja, ar pavyks užsitikrinti pakankamai žaliavų. Litis, nikelis, kobaltas – vis svarbesni, o dažniausiai jų šaltinis viena – Kinija. Tad elektromobilių ateitis priklauso ne tiek nuo inžinerijos, kiek nuo geopolitikos ir Pekino penkių dienų orų prognozės.

Svajonė nemirė. Tačiau dabar aišku: elektrifikacijos kelias ilgesnis, duobėtesnis ir gerokai labiau painus, nei daugelis tikėjosi.