„De Tomaso P72“: hiperautomobilis, dėl kurio „Ferrari“ atrodo kaip šeimyniniai universalai

Pasaulyje, kuriame viską valdo algoritmai ir vėjo tunelių diktatas, „De Tomaso P72“ – tai drąsus, iš praeities atsklindantis kūrybiškumo šūksnis ir tuo pačiu viliojantis ateities pažadas. Iš Italijos kilęs, bet šiandien su atgimusiu Hong Kongo kapitalu, „De Tomaso“ pagaliau materializavo savo beprotiškiausią svajonę: riedančią operą iš anglies pluošto, chromo ir nesuvaržyto degimo.
„P72“ kuriamas ne tiems, kurie žiūri į specifikacijų lenteles, o tiems, kurie tiki, kad superautomobilis turi būti menas, o ne inžinerinis excelio failas. Anglies monokokas – vientisa, be varžtų sukurta konstrukcija – slepia kompresorinį V8, generuojantį 700 AG ir 820 Nm sukimo momentą. Prie jo derinama mechaninė pavarų dėžė. Tik galiniai varantys ratai. Nes kam tas jaudulys, jei jį visiškai sutramdo elektronika?
Po oda čia slypi lenktyninė dvasia, paveldėta iš GT4 bolidų: dvigubos svirtys, „push-rod“ pakaba, visiškai reguliuojami amortizatoriai. Viskas šaukia apie žalią, analoginį grynumą. Tai automobilis, skirtas tam, kad trečioje pavaroje kvatoji iš džiaugsmo, o ne vaikaisi rekordų „YouTube“ peržiūroms.
Salone – tikras steampunk’o sapnas. Rankomis iš aliuminio ištekinti prietaisai. Atvira, metališkai spragsinti pavarų svirtis. Jokių ekranų. Jokių trukdžių. Navigacija – tavo telefonas ir instinktai. Tai ne interjeras, o laiko kapsulė su pedalais.
Pagaminta bus vos 72 vienetai, kiekvieno kaina prasideda nuo 1,6 mln. JAV dolerių. Tokia suma perka ne tik automobilį – ji atveria duris į klubą, kur net „Bugatti“ vadovai belstųsi pagarbiai, suabejoję, ar pakankamai dailiai apsirengė.
„P72“ nėra praktiškas. Jis – neefektyvus. Jis – neracionalus. Ir būtent dėl to jis yra svarbus.