„Ford GT“ pakeitė benzinu varomų automobilių jėgų pusiausvyrą Niurburgringe
„Ford“ Niurburgringe pasiuntė aiškią žinutę tuo metu, kai rekordų lenteles vis dažniau perrašo elektromobiliai ir hibridai. „Ford GT Mk IV“ 20,832 km ilgio „Nordschleife“ trasą įveikė per 6 min. 15,977 sek., pakilo į trečią vietą absoliučioje įskaitoje ir tapo greičiausiu vien vidaus degimo varikliu varomu automobiliu šios trasos istorijoje.
Laikas buvo užfiksuotas 2026 metų balandžio 1 dieną. Prie vairo sėdo gamyklinis „Ford Racing“ lenktynininkas Frédéric Vervisch, puikiai pažįstantis Niurburgringą kaip 24 valandų lenktynių nugalėtojas. 20,832 kilometro ilgio „Nordschleife“ trasoje jo rato laiką oficialiuose palyginimuose pranoko tik „Porsche 919 Hybrid Evo“ ir „Volkswagen ID.R“. Tai reiškia, kad „GT Mk IV“ atsidūrė tarp pačių greičiausių šios trasos automobilių.
Tačiau svarbi ne tik rato laiko eilutė. „GT Mk IV“ yra trasai skirtas automobilis be kelių homologacijos, todėl jis priskirtinas prototipų ar specialių trasos automobilių logikai, o ne serijiniams kelių modeliams. Dėl to „Ford“ neperima absoliutaus Niurburgringo serijinio automobilio rekordo. Jis ir toliau priklauso „Mercedes AMG One“, kuris 2024 metų rugsėjo 23 dieną oficialiai užfiksavo 6 min. 29,090 sek. laiką ir išlieka greičiausiu serijiniu automobiliu šioje trasoje.
Vis dėlto, jei absoliučios lentelės viršūnėje yra hibridinis „Porsche“ ir elektrinis „Volkswagen“, „GT Mk IV“ atnešė „Ford“ kitą simboliškai svarbų titulą: tai greičiausias benzinu varomas automobilis, kada nors įveikęs Niurburgringą. Tokia žinutė ypač svarbi metu, kai daugelis gamintojų aukščiausius rezultatus jau susiejo su elektrifikacija. „Ford“ tuo pasinaudojo ir priminė, kad vidaus degimo variklis vis dar gali užtikrinti bekompromisį tempą.
Pats automobilis buvo kurtas būtent šiam tikslui. „GT Mk IV“ naudoja didesnės darbinės apimties dviejų turbokompresorių „EcoBoost“ V6 variklį, išvystantį daugiau kaip 800 AG. Taip pat sumontuota ilgesnė ratų bazė, lenktynėms pritaikyti pavarų perdavimai ir pakaba, o pailgintas galinės dalies aerodinaminis paketas skirtas didinti stabilumą ir prispaudžiamąją jėgą trasoje. „Ford“ planavo pagaminti tik 67 egzempliorius, todėl šis pasiekimas yra ir inžinerinis laimėjimas, ir baigiamasis „GT“ programos akcentas.
„Ford“ neparduoda „GT Mk IV“ kaip masinio modelio ir nesiremia juo siekdama gelbėti ketvirčio finansinių rezultatų. Bendrovė jį naudoja kaip įvaizdinį projektą, stiprinantį sportiškumo tapatybę ir išsaugantį techninę aurą, kuri vėliau gali būti perduota kitiems modeliams. Šia prasme Niurburgringo rezultatas tampa rinkodarine verte, kurios reikšmė gerokai viršija pajamas iš 67 automobilių.
Ši istorija turi ir dar vieną sluoksnį. Su „Mk IV“ markė taip pat iškovojo greičiausio amerikietiško automobilio Niurburgringe titulą. Tai rodo, kad „Ford“ vienu metu siekia kelių tikslų: vienas susijęs su absoliučiu patikimumu trasoje, kitas su prestižu platesniame sportinių automobilių pasaulyje. Tai taip pat paaiškina, kodėl bendrovė ir toliau nepaleidžia iš akių kitų trasai skirtų projektų.
Galiausiai 6 min. 15,977 sek. rezultatas tapo vienu iš retų atvejų, kai inžinerija, paveldas ir komunikacija susijungia viename taške. Serijinio automobilio karūna liko „AMG One“, tačiau „Ford“ iš Niurburgringo išsivežė kitą prizą, ne mažiau reikšmingą: greičiausio benzinu varomo ir greičiausio amerikietiško automobilio titulą šios trasos istorijoje.
